- šruotas
- ךrúotas sm. (3) J, NdŽ, Als, Skr, Šk, Pln, (1) NdŽ, KŽ, Kv; Q464, R317, MŽ425, N, M, Rtr žr. šratas 1: Gricius, ėmęs strielbą, uždarė su smulkiais šruotais, nes stambių neturėjo MitIII109(M.Valanč). Perkūnas davė tam žmogui kulkų, šruotų̃ ir parako MitII11(Bs). ^ Davė (nubėgo) vaikas kai šrúotas, i tu ieškok jo, vaikykis! Jrb. Kukuliai kaip šruotùkai, mažiukai Bgt. Kurio kulė̃[je] šruotaĩ, to ir vaikai Sch86(B).
Dictionary of the Lithuanian Language.